Į pajūrį Panemunės keliu (1 d. maršrutas)

Pamenu, kaip vaikystėje iš Klaipėdos važiuodavome į Vilnių aplankyti giminaičių, tuomet greitkelis Klaipėda – Vilnius man atrodė visiškai “negreitas”. Važiuojant juo, apimdavo jausmas, kad kelionė tęsiasi amžinybę. Laimė, kad dažniausiai šio kelio nesirinkdavome, o į sostinę keliaudavome visą dieną, pakeliui aplankydami įvairius miestus bei miestelius. 

Šiais metais suplanavę Jonines švęsti pajūryje, visai kaip vaikystėje, nusprendėme važiuoti ne greitai, bet įdomiai. Ne kartą važiuotas, bet niekada nenusibostantis Panemunės kelias buvo mūsų šios išvykos pasirinkimas.

1 stotelė – Raudondvario dvaro kompleksas

Gan ankstyvą šeštadienio rytą mes jau kelyje Vilnius – Kaunas, iš kurio pavažiavę apie valandą, išsukame pirmojo objekto link. Raudondvario dvaro kompleksas – XVII a. pradžioje nuostabioje vietoje – šalia Nevėžio ir Nemuno santakos. Ilgus metus statiniu rūpinosi kilminga Tiškevičių šeima, tačiau didieji Raudondvario dvaro pokyčiai įvyko 1831 m., kai sukilimo metu sudegė mediniai rūmų pastatai. Jame gyvenę grafai dvarą perstatė ir gerokai išplėtė (šaltinis https://www.nemunokelias.lt/lt/objektai/raudondvario-dvaro-kompleksas/). Šį kartą pasivaikščiojome tik po dvaro teritoriją, tad apsilankyti muziejuje, o gal net papietauti restorane ar paskanauti ledų pasilikome kitiems kartams. Nusišypsojome fotografuotis į dvarą atvykusiems jaunavedžiams, pasigrožėjome sutvarkyta teritorija bei didingais ten augančiais medžiais ir leidomės į kelią toliau, kur mūsų laukė kitas objektas – Seredžiaus piliakalnis, dar vadinamas Palemono kalnu. 

2 stotelė – Seredžiaus piliakalnis

Seredžiaus piliakalnis yra gana netoli Raudondvario dvaro komplekso, tad vos pusvalandis kelio automobiliu ir mes jau ruošiamės lipti į viršų. Vaizdai nuo kalno verti visų tų laiptelių – kiek aprėpia akys, matyti Nemuno vingis, pievos, miestelis ir miškai, gali gėrėtis ir gėrėtis. Nusileidus nuo kalno laukia “apdovanojimas” – ledai! Kiek pamenu, parduotuvėlė čia būdavo visada, joje ledus pirkdavo dauguma nusileidusių nuo piliakalno arba besiruošiančių lipti. Ledus praktiškai visi perka rusiškus. Net nežinau ir kodėl, gal dėl to, kad Kaliningrado sritis jau visai netoli? 🙂 Beje, jei labai neskubate, Serdžiuje visai šalia Nemuno yra įrengta poilsiui skirta aikštelė, kurioje galima prisėsti su savo kava bei sumuštiniais ir mėgaujantis gamta, stebėti, kaip nedidelis keltas kelia automobilius ir pėsčiuosius į kitą Nemuno krantą. Sakėm, būtinai reikės kada nors juo persikelti… 

3 stotelė – miestelis Veliuona

Judame pirmyn ir kita stotelė – Veliuona. Tai labai nedidelis miestelis, bet per metus sulaukiantis nemažai turistų, nes yra ne tik gražioje vietoje, kur iš pagrindinės aikštės atsiveria nuostabi panorama, bet ir turintis nemažai lankomų objektų. Turint daugiau laiko, čia galima apžiūrėti ne tik miestelio senamiestį, dvarą, Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią, bet ir netoli esantį piliakalnių kompleksą bei kelis muziejus. Šį kartą Veliuonoje neužsibuvome, bet pamenu, kai Pamemunės keliu prieš daugiau metų važiavome su draugėmis, mus vaikštinėjančias aplink bažnyčią pamatė kunigas ir pakvietė užkilti į varpinės bokštą. Šiek tiek nustebusios dėl tokio netikėto kvietimo (kai nereikia pačioms kažko prašyti, tartis?), vis dėlto sutikome. Lipome į bokštą tylėdamos, o kunigas pasakojo apie bažnyčią bei joje laikomus “turtus”. Užlipus į varpinę, ir vėl gražūs vaizdai į Nemuną bei miestelį. Šiek tiek pasigrožėjusios, padėkojome kunigui už kvietimą bei pasakojimus ir grįžome į automobilį tęsti kelionės. Kaip vėliau visos išsikalbėjome, kylant į bokštą tylėjome ne dėl kunigo pasakojimų, o kažkodėl prisigalvojome, kad mums kažkas tuoj nutiks! 😀

4 stotelė – Raudonės pilis

Besidalinant smagiais prisiminimais, toliau patraukėme Raudonės link. Pagrindinis miestelio traukos centras – 400 metų skaičiuojanti legendomis apipinta Raudonės pilis. Dar tuomet, kai ją lankiau pirmą kartą ir supratau, kad pilyje yra mokykla, pamaniau “oho, tokia aplinka turėtų nemažai prisidėti prie motyvacijos mokytis”! Kaip visada, nepraleidome progos įlipti į pilies bokštą ir vėl pasigrožėti apylinkėmis iš aukštai. Lyg ir tas pats Nemunas, tos pačios pievos, bet vėl kitokiu kampu ir vėl nuostabūs vaizdai. Nusileidus iš bokšto ir turint laiko bei noro, galima pasivaikščioti ir po parką, esantį šalia pilies, na o mes judame toliau, nes laukia dar viena pilis – Panemunės. 

5 stotelė – Panemunės pilis

Panemunės pilis, tikriausiai, daug kam girdėta, o gal net daugelio ir lankyta. Aš ir pati joje jau ne pirmą kartą, bet tai visiškai nesumažino noro apžiūrėti ją dar kartą. Vėl bokštai, tad ir vėl būtinai reikia pakilti. Jei lygintume abi pilis (Raudonės ir Panemunės), pakilimas į bokštą įdomesnis Panemunės pilyje, bet užlipus atsiveriantys vaizdai – Raudonės, tad į abu įlipti nepatingėkite. Tiesa, ir vėl iškilo prisiminimai iš ankstesniojo apsilankymo, kai pakilti galėjome į abu Panemunės pilies bokštus, o tarp jų esančiame koridoriuje galėjome pasivaikščioti, pasigrožėti tuo metu ten buvusia paroda. Pasidomėjau pilies darbuotojų ir sužinojau, kad tai buvo įmanoma prieš pilies rekonstrukciją (seniau), o dabar erdvėje tarp bokštų yra įkurtas geriausias Baltijos šalyse viešbutis. Dar kartą pasidžiaugiau, kaip atgimsta įvairios Lietuvos vietelės, o apačioje esantis visiškai pilnas viešbučio restoranas tik patvirtino, kad viešbučio titulas pelnytas.

6 stotelė – Rambyno kalnas

Pasigrožėję pilimi, traukiame link Jurbarko pietų pertraukai. Ties juo kelias nuo Nemuno nutolsta, tad galima sakyti, Panemunės kelias jau nuvažiuotas ir greitu metu stotelių nenusimato. Tiesa, iki Klaipėdos atstumas dar nemažas ir mes turime paskutinę stotelę prieš akis – Rambyno kalną. Kai jau atrodo, kad nuo Nemuno visiškai nutolome, šis piliakalnis lyg paskutinė galimybė pasigėrėti nuostabiais vaizdais į jį. Savotiško žavesio priduoda ir tai, kad kitoje upės pusėje jau matyti Kaliningrado sritis. Atsisveikinę su Nemunu nuo Rambyno piliakalnio, pravažiavę Pagėgius ir Šilutę, judame šios dienos kelionės tikslo link – į Klaipėdą. 

Po visos dienos kelionės, į pajūrį atvykome apie 18 val. Paskaičiavome, kad kelionė užtruko beveik 10 valandų, bet diena, rodos, pralėkė, akimirksniu. O kai pagalvoji, kiek dvarų, bažnyčių ir muziejų dar liko neaplankyta! Kelyje sutikome ne tik važiuojančius automobiliais, bet ir motociklininkus bei dviratininkus, keliaujančius ne vieną dieną ir apsistojančius miesteliuose pakeliui. Tik vienas kelias, bet tiek daug galimybių susiplanuoti maršrutą, tad žinau, kad mums tai – tikrai ne paskutinė kelionė gražiausiu Lietuvoje tituluojamu keliu…