ink Kuršių Nerijos vykome nuostabiu Panemunės keliu (išsamus maršrutas čia), o atgal iš Juodkrantės vykome Pamariu. Pamario kraštas – vandenų apsuptas Lietuvos regionas, kurį sudaro visa Šilutės rajono vakarinė dalis palei Nemuną, Kuršių marias, jam priklauso Žalgirio miškas ir Rusnės sala, Ventė ir Kintai. Kartais šis regionas dar vadinamas lietuviškąja Venecija.
Kelionė, nors ir neilga, nuo Klaipėdos vos pusvalandis kelio, labai išvargino: ilgas stovėjimas prie Smiltynės kelto, įvairūs kelio darbai, kepinanti saulė per stiklą, pavargusių vaikų triukšmas automobilyje. Važiuodama mintyse pykau ir klausiau savęs: „kam čia beldžiamės? Reikėjo važiuoti tiesiai namo“. Atrodė, jog keliaujam visą dieną, tik staiga navigacija pranešė „atvykote“. Dar sėdėdama automobilyje stebėjau pro langą į aplinką, kuri atrodė tokia idiliška ir rami: aikštelėje prie uosto žaidė vaikai, kažkas vedžiojo šunis, mažajame uoste ramiai plūduriavo laivai, žvejai vyniojo meškeres ir tvarkė tinklus, saulei leidžiantis pakrante vaikščiojo žmonės, o pro langus pasiekė iš restorano atsklindantys žuvienės kvapai. „Viskas yra gerai“, tariau sau, nuvydama kelionės sunkumus šalin. Taigi pirmą pažintį su Pamario kraštu pradėjome mažytėje Drevernoje, įsikūrusioje šalia Kuršių marių bei Drevernos upės. Drevernos žvejų kaimas buvo žinomas jau XIII a. Vėliau jis garsėjo dideliais žuvų turgumis. Žvejų dabar gal ir nėra tiek daug, bet žuvies kvapas sklando ore, tiek ką tik pagautos, tiek rūkytos. Dabar čia ne šiaip kaimas, o tikras mažas Pamario kurortas su skandinaviška tvarka ir estetika.
Skaityti toliau