Atmosferiškasis Jakiškių dvaras

Tupime jau pusvalandį automobilyje ir pro medžių šakas stebime, kada gi jaunieji po fotosesijos išvažiuos. Privati šventė, nesinori, o ir nevalia trukdyti, bet Jakiškių dvaro šeimininkė telefonu paklausus apie galimybę aplankyti dvarą, nes esame pakeliui, sakė, kad šiandien šventė, bet gal bus maža akimirka, kai ištaikysit. Tai ir taikėm, kantriai laukėm. Ir buvo verta. Net labai. Nors galėjom kada atvykti ramiai, be streso. Šeimininkė sakė, kad tada būtų galima ir arbatos puodelį išgerti… Bet mums labai patiko tas gyvybingas šventės laukimo ir pasiruošimo šurmulys…

Visų pirma, didžiulį įspūdį padarė pats Jakiškių dvaras, jo įvairius gyvenimo etapus kaip koliažus atidengiančios dvaro sienos ir visa ten tvyranti aura. Šeiminkės vardas Meilė. Tad, galvoju, kad čia ir yra raktažodis. Ten tvyro meilė dvarui, žmogui, menui ir laisvei. Kiekvienas pakeleivis sutinkamas su meile, pasitikėjimu, pagarba. Labai šiltai mus sutiko ir pati Meilė, ir jos dukra Aušrinė. Ši ir papasakojo mums dvaro istoriją, jo įsigijimo ir bandymo prikelti gyvenimui sudėtingą procesą. Tikrai ne kiekvienas ryžtųsi tokiam žingsniui, nes įdėti nuosavo, o ne lengvai samdomo triūso šeimininkams teko labai labai daug. Savo rankomis tvarkyta, išglostyta ir paversta, mano manymu, stebuklinga ir atmosferiška vieta.