Ignė AleSaulei pamažu kopiant iš už kalvų viršūnių aš irgi kopiu aukštyn. Takeliai, virš Viso miestelio vinguriuojantys viršūnėn, siauri, apsupti dygių žolių, braižančių man blauzdas, bet braunuosi pirmyn, nes trokštu į salą pažvelgti iš aukščiau. Auštantis rytas maloniai vėsus, tačiau veidą retkarčiais pakutenantys saulės spinduliai perspėja, kad netrukus vėl bus karšta. Galiausiai prisėdu ant akmeninės atbrailos ir žvelgiu į uostą. Įlankos vanduo lygus it stiklas, o prieplaukoje jau šūkčioja žvejai, pranešdami apie dienos laimikį. Paskutinis rytas saloje – puiki proga apmąstyti, kuo gi užburia ir pakeri Viso sala, o nusileidus žemyn lauks rytinis apsilankymas kepyklėlėje ir keltas, pargabensiantis atgal į pasaulį.
Skaityti toliau
