Aruna
5 valanda ryto. Prie oro uosto išvykimo salės durų stovi virtinė automobilių. Iš jų lipa ir kuo greičiau į šiltą salę veržiasi dešimtys apsimiegojusių žmonių su dideliais lagaminais. Kur jie skuba šitokioje ankstybėje?
Oro uosto tablo šviečia užrašas – Tenerifė. Teisingai, vienas malonumas pasišildyti kaulus šiltuose kraštuose .
Tačiau dalis tursena tik su rankiniu bagažu ir ruošiasi skristi (kas darosi jų galvose???) į šiaurę. Žiemą į šiaurę. Nors kalendorinė žiema neprasidėjo, tačiau lapkritis atbildėjo pasirėdęs ne krintančiais lapais, o besivilkdamas sniego kailinius. Košiant šaltam vėjui, susigūžę keleiviai skuba trapu į lėktuvą. Šalia besisėdanti mergina tik dėbteli piktu žvilgsniu ir susirango kėdėje. Net menko „labas“ nesigirdi. Taip jau lemta, kad kompiuteris vietas sudėlioja kaip jam patinka, tad tenka sėdėti šalia nepažįstamų žmonių. Bet kokiu atveju menkas galvos linktelėjimas iš karto nuteikia kitaip. Niekas neverčia bendrauti, tačiau elementarus mandagumas praverstų. Nemadinga? Gal. Tik nežinau ar mandagumas gali būti madingas. Atrodo, kad kartais žmogui lengviau būtų apsipilti kokiu lengvai užsiliepsnojančiu skysčiu ir vietoje sudegti, negu murktelti trumpą „ Sveiki“. Aišku, nesigirdi ir žodžio atsiprašau, kai apibaksnoja alkūne arba netyčia įspiria. Bet apie ką aš čia… Kylam…..
Po nepilnų poros valandų po lėktuvo sparnais šviečiančiomis gyvačiukėmis nuvingiuoja miesto gatvės. Prietemoje išryškėja apšviesti Oslo namų kvartalai.
