odetravel
Kiekvieną kartą kai esu prie jūros ir užmerkiu akis, aš atsiduriu vis naujoje vietoje savo prisiminimuose. Atsipalaiduoju ir erdvė aplink mane keičiasi. Tai juodo smėlio paplūdimys Indijoje, tai Martinikos paplūdimys, keli žingsniai nuo mūsų pajūrio namuko, tai Dominikos ir kitų skaidraus vandens ir šilto smėlio Karibų salų paplūdimiai. Bet savo prisiminimuose daugiausia praleidžiu Palolem paplūdimyje. Tai nebuvo gražiausias mano matytas paplūdimys, o ir tiek palmių nebuvo, kiek Dominikoje, – bet ten buvo mano savaitė rojuje. Vis susižavim su Odeta, kai prisimename tėtį, besipliuškenantį toje rožinėje, visų pamėgtoje padangėje, su ta mažo berniuko išraiška ir juokinga šypsenėle. Vis pasikeisdami, mes su ta padanga, plaukiojame, visi jos norėjo. Tilpdavome ir mes abi su Odeta, jai tik tai baigdavosi pasinėrimu į vandenį. Mes visokių triukų ir užduočių prisimąstėme, ir mamą patampėm į vandenį, ir susimušę visi buvom dėl jos. Manęs ta Palalem rutina visai nevargino. Atsikeli namelyje prie jūros, išsiriti iš lovos, nusileidi laiptais į apačią ir lauki, kad tau atneš pusryčius. Pavalgius bereikia degintis ir maudytis, vaisius valgyt, na ir dar į kokią ekskursiją nuvažiuoti prie progos.O vakaras man ten labiausiai patikdavo. Palei visą Palolem paplūdimį buvo nusidriekę turistų nameliai, kurie naktimis šviesdavo tolumoj, ir kiekvienas namelis apatiniame aukšte turėdavo restoranėlį, kurio darbuotojai viliodavo užsukti savo šviežiai sugauta žuvimi. Taip mes ir vakarieniaudavom žvakių šviesoje vakarais, besiklausant bangų ošimo. Vieną vakarą išėjom pasivaikščioti palei krantą su šeima. Vakarais vanduo nuslūgsta, ir jūra, kuri būdavo prie mūsų namelio, dabar paliko tolumoje, o ir bangos vakarais pasidaro labai didelės. Mūsų su Odeta žaidimas buvo bėgti iki tų bangų, pribėgti prie pat, ir bėgti link kranto, kad bangos mūsų nepasivytų. Ne taip jau ir paprasta, nes bangos nuslenka, o tada labai greitai ir toli šauna į priekį, kad bėgdamos padusdavom. Tikriausiai tas tobulas nakties vaizdas ir išliks mūsų šeimos prisiminimuose, kaip ir kiti gražūs tos kelionės momentai.
Sausio 10 d., Palolem, “Delfinų stebėjimas”Ne delfinų stebėjimas man taip patiko, o pati atmosfera aplinkoje. Turėjom anksti keltis, o rytinis Palolem buvo šaltas. Rytais čia, visai kitaip nei dieną, viskas atrodė nurimę, keistai tuščia. Tik žvejai ruošėsi žvejoti. Na ir dar mūsų valtis laukė. Sėdėjome valtyje ir žiūrėjome į tolstantį mūsų tobulą paplūdimį, mūsų namelį. Labiausiai įsiminė tas žvejys savo mažoje valtyje, plaukiantis link kranto. Atrodė tai lyg vaizdas iš “National Geographic” kanalo, lyg tokio vaizdo negalėtum matyti tikrame gyvenime savo akimis. Sunku man dabar papasakoti savo mintis tuo momentu, bet man atrodė, kad žiūriu į to žmogaus gyvenimą ir matau jį visą. Įsivaizduoju jį, grįžtantį į mažą savo trobelę, kurioje laukia vaikai ir žmona. Tik jis, jo sugauta žuvis valtyje ir džiunglės aplink. Jokios mokyklos, streso dėl karjeros, ar kažkokių didesnių siekių, tik tai kas jį supa aplink. Tiesa neatrodė, kad jis būtų supratęs daug apie pasaulį už jo apylinkių, ar tuo labiau už jo šalies ribų, bet tuo momentu aš jam kažko pavydėjau, nors ir nebūčiau sutikusi apsikeisti vietomis.Kelis delfinus tematėme, o mama šokinėjo kažkur tolumoj juos pamačiusi, vis fotografavo, nors nieko tose nuotraukose vistiek nesimatys. Nuplaukėm į kitą pusę įlankos, kur išlipome paplūdimyje, kur vanduo buvo ne šiltas, o karštas, o ir bangos kažkokios keistos, atrodo lyg vanduo riedėtų žemyn, bet kilo į viršų aplink akmenis. Atrodė paplūdimys buvo kaip iš negyvenamosios salos, kątik atvykus išsigelbėjusiems. O kitas paplūdimys šalia jau buvo šaltas ir bangos jau visai kitokios. Apsižiūrėjom truputį ir šokom atgal į valtį. Prajuokino mama, kai bebėgdama į valtį, vos jos nesulaužė. Tada grįžome, pavalgėm pusryčius, maudėmės, plaukiojome, deginomės. Vėliau nupėdinom į netoliese esantį miestelį.
Galerija
