Aruna
Neringoje mano širdis dainuoja. Visada. Alsią vasaros dieną žaliems miškų delnams glostant galvą, rudenį nokstant kaštonams, žiemą vėjyje stebint mariose traškantį ledą, pavasarį virš galvų nusidriekiant migruojančių paukščių keliams. Nidoje prisimenu visus vaikystės kampelius ir kvapus – ledų kioską, kur, suspaudę pinigėlį saujoje, išsirikiavę laukdavome kol atidundės mašina iš Klaipėdos, ilgąsias gluosnio (jo jau nebėra) šakas, ant kurių supdavomės ilgais rudens vakarais, svaiginančias žydinčias akacijas (jų vietoje automobilių aikštelė), senąjį laiptuotą taką į švyturį, vienintelę girininko karvę, kaimynų pomidorus nokstančius tiesiog lauke, po kojomis byrančias kieme vyšnias, ištrauktų tinklų kvapą….
Šitoj žemėj atrodo viskas sulėtėja – žingsniai, laikas, atodūsiai. Sielos krašte kitokia Baltijos jūra, kitoks oras.
Seniai Nidoje leidau laiką kelias dienas iš eilės. Dienas užpildytas ilgais pasivaikščiojimais, ramybe ir nepakartojamais vaizdais. Tad kai dukra rugpjūty prasitarė, kad būtų smagu pasivaikščioti rudenėjančiais Nidos miškais, tos minties nebepaleidau. Iš karto sėdom ieškotis vietos gyvenimui. Norėjosi vietos centre, su kiemu ir griliu. Radom. Tiesa, su langais į tuo metu apkrautą Kuverto gatvę. Bet negali visko gauti 100 proc, kai laiko lieka visai nedaug, tačiau didelė dalis pageidavimų koncerto išsipildė.
Skaityti toliau
