Žavinta Kiliūtė
Koja už kojos žingsniuoju dailiu medinių lentų takeliu. Girdžiu tik savo žingsnius, kažkur tolumoje čirškančius paukščiukus ir tolygų šlamesį išduodantį medžių viršūnėmis skrajojantį vėją. Visiška ramybė. Net žmonės, kurie aplenkia, ar kuriuos aplenkiu aš, atrodo nesukelia jokio triukšmo, balsai ir pokalbiai ištirpsta pelkių gilumoje. Net šunys neloja!
Pelkės visuomet apgaubdavo vietas tam tikru mistiniu šydu – kiek pasakų, kiek pamokymų apie pelkes ir jų pražūtingas žabangas esame girdėję nuo mažų dienų. Gal ir negalėčiau visų jų atpasakoti, bet pasąmonėje jau yra suformuota mintis – pelkes reikia gerbti ir jų saugotis. O kuomet saugu – galima ir pažindintis.
Apie Mūšos tyrelio pažintinį taką žinau jau senokai, tačiau vis nebuvo progos. O kuo arčiau gyveni tam tikros vietos, tuo rečiau tos progos ir pasitaiko. Tad šį gražų rugsėjo savaitgalį, nusprendusi, kad nelauksiu kol „važiuosiu pro šalį“, tiesiog ėmiau ir nuvažiavau. Ir tai buvo geriausias dienos sprendimas padovanojęs dvi valandas ramybės, gamtos grožio ir pažinimo.
Skaityti toliauGalerija
