GyvenuGerai
Keltas. Užlipusi laiptais į viršutinį aukštą, visa patenkinta, įsitaisau laivo priekyje, prieš pat langą, užimu kėdę draugui ir laukiu, kol jis apatiniame denyje pasistatys mašiną. Netrukus atėjusi laivo palydovė visus priekyje sėdinčius maloniai įspėja, kad tai labiausiai siūbuojanti vieta laive ir jautresnių skrandžių turėtojams pasiūlo paieškoti vietos kur nors gale. Aš truputį užmiršusi, kad paprastai mane laive užsupa, lieku savo vietoje. Pajudame. Keltas palieka žemyninės Australijos krantus, išplaukiame į atvirą vandenyną. Bangos didėja, laivas siūbuoja, sūrus vanduo su kiekviena banga teškia purslus ant langų, nieko nesimato. Už 10 minučių su popieriniu maišeliu rankoje (dėl visa ko) einu paieškoti vietos kur nors gale ir murmu pati sau, kad grįždama atgal išgerčiau vaistų nuo jūrligės…
Po 45 minučių kelionės pasiekėme žydrąjį Penneshaw miestelio krantą. Šalia kelto esantis paplūdimys – kaip iš atviruko (žydras žydras!), vakarėjanti saulė maloniai šildo žandus, oras puikus, vos pajudėjus į kelią akis patraukia pirmosios kengūros laukuose (na kaip gi be kengūrų Kengūrų saloje?), šypsenos nuo ausies iki ausies, lydi nuojauta, kad kelionė bus puiki.
Skaityti toliau
