philippiningJeigu jums patinka gyventi kaip karaliams, rekomenduoju kraustytis į Filipinus. Neįsivaizdavau, kad tokia švelni vergovė dar šiais laikais kur nors egzistuoja. Kai kurie sakys, kad perdedu, bet, manau, kad tokius visuotinai paplitusius patogumus retai kur terasi. Pradėkime nuo to, kad beveik kiekviename filipiniečių name gyvena arba kasdien lankosi pagalbininkas. Taip taip, čia taip gražiai pasakius – pagalbininkas. Robertas tiesiai šviesiai kažkada leptelėjo, kad jie yra tiesiog kaip tarnai. Tai vidutiniškai toks tarnas pas žmones namuose praleidžia šešias dienas per savaitę, gauna apie 200 EUR per mėnesį, valgo kartu su jumis, mėgaujasi stogu virš galvos ir jums daro VISKĄ. Kai turiu omeny viską, tai tikrai viską viską. Tas žmogus tvarko jūsų namus, gamina valgyti, plauna indus, lygina drabužius, prižiūri vaikus, šunis, plauna automobilį, jei reikia, jus vežioja… Turtingesni žmonės turi tris tokius tarnus. Vienas jų tvarko namus, kitas jus vežioja jūsų pačių automobiliu, o trečias padeda auginti vaikus. Čia mamos ekspatės labai džiaugiasi tokia prabanga. O ypač tos, kurios nieko nedirba, augina vaikus ir turi tokių tarnų. Tiesiog rojus, ar ne?
Kai tik atsikraustėme į savo palėpę, gavome vieną tokį tarną dovanų, mat namo savininkė čia retai kada apsilanko ir jai reikia žmogaus, kuris nuolat galėtų čia gyventi, prižiūrėtų namus. Mums buvo keista. Pradžioje nežinojome, kaip su tuo elgtis. Paprašėme pagalbininko vieną kartą per savaitę sutvarkyti mūsų palėpę, vieną kartą per savaitę nuplauti Roberto automobilį ir išvesti Paiko į lauką, jeigu namo grįžtume vėlai. Kiekvieną savaitę Robertas pagalbininkui už tai sumokėdavo po 20 EUR., bendraudavome su juo kaip su draugu, kartais duodavome valgyti. Mums pasirodė visai sąžininga pagal vietinius reitingus ir tai, kad darbo tikrai nedaug. Vis tik, viduj jaučiausi truputį nesmagiai, ką čia jis vargšas mums tvarko, aš juk mergina, pati galiu… Laikui bėgant pagalbininkas vis rečiau sutvarkydavo palėpę, todėl aš padarydavau jo darbą, o pinigus pasiimdavo jis. Jei jis tvarkydavo, visur vis tiek pakampiuose šviesdavo dulkės. Gal per mažai jam mokam, galvojom… Pasiūlėm po 30 EUR per savaitę. Manėm, kad tai motyvuos sąžiningai dirbti. Ir ką jūs manot, patį pirmą savaitgalį jis ne tik nesutvarkė, bet dar ir gerai užbaliavojo, atsivedė savo draugą išgerti kartu. Mus įskaudino.
Dabar jis tebegyvena pirmam aukšte ir nuplauna Roberto mašiną, tačiau gauna mažiau pinigų ir nebetvarko namų. Susiradom kitą tvarkytoją. Mes dabar jau visai pusiau karaliai, turime du po pusę tarno.
Vis tik, nepasant karaliai ar ne, labai džiaugiuosi, kad Robertas pats vairuoja savo automobilį, kitu atveju jausčiausi taip, tarsi jis neturėtų kojų arba rankų, arba dar ko nors.
Pirmiausia papasakojau apie patogumus, bet, žinokit, visi karaliai Filipinuose turi apsišarvuoti kantrybe. Visapusis patarnavimas namuose mane verčia susinepatoginti, tačiau tai – dar ne viskas. Norėčiau jums užsiminti apie kitas pačias keisčiausias darbo vietas, kurias teko čia pastebėti.
