Pirmą kartą keliaujame Kopenhagos oro uostu tokiu tempu, kokį žymi ant kelio nupiešti skaičiai (kas buvo Kopenhagoje, supras, kad velkamės vėžlio žingsniu). O skubėti nėra kur, tai tik tarpinė stotelė iki kito skrydžio į Alikantę. Nesinaudojame „skraidančiu kilimu“ vis bandydami išvaikyti, dar iš Kauno atsivežtą žiovulį. Žvelgiame į skubančius keleivius, daug skvarbesniu žvilgsniu sekančius skaičiukus ant grindinio. Taip nupėdiname į savo kampelį prie mažiuko „duty free“ šalia nuorodos į A2-17 vartus. Kai sakau „savo“ turiu omenyje, kad čia prisėdome, pramiegojome daugiausia valandų per visus mūsų skrydžius iš Danijos.
Skaityti toliau
