Myliu keliones
420 Peržiūros

Ilgasis savaitgalis Atėnuose

Trumpos atostogos Atėnuose

Atėnai visuomet buvo tų vietų, kurias būtinai kadanors reikia aplankyti, sąraše. Visgi, taip niekada ir neprisiruošdavome, kol pagaliau pasitaikė tinkama proga (ir kaina).

Lietuvoje jau darėsi vėsiau (rugsėjo vidurys), tuo tarpu Atėnuose numatomas 30 laipsnių karštis iš tiesų džiugino, nors ko jau ko, bet šilomos šiais metais turėjome per akis.

Taigi, planuojant kelionę ieškojome, kur gi verta nuvykti, aplankyti, kad tinkamai išnaudotume ne itin ilgas atostogas. Iš karto atmetėme tokias vietas kaip Meteora (nors nuotraukos iš tiesų atrodė įspūdingai) ar aplinkines salas. Tam reikia daugiau laiko, nei turėjome, o ir kainos už tokius deitripus irgi nemažos, tad nusprendėme likti tik Atėnuose, nevažiavome net į Pireus. Susidarė įspūdis, kad normalaus paplūdimio ten nelabai pamatysime, nors jei yra noro galima iki ten nukakti su vietiniu metro.

Taigi, kelionė prasidėjo labai anstyvą rytą Vilniuje ir maždaug 9 ryto jau buvome Atėnuose. Iš oro uosto iki centro važiuoja metro, kuris kainuoja 10 eurų žmogui. Visur perspėjimai, kad paprastas metro bilietas netinka, reikia būtinai pirkti tą brangų (paprastas bilietas kainuoja 1,4 eur ir galioja 90 min). Taip pat iš oro uosto iki centro galima važiuoti autobusu, jis važiuoja 20 min ilgiau, tačiau kainuoja 6 eurus, tad per du žmones jau galima visai padoriai sutaupyti. Taip pat yra pasiūlymas: 72 valandas galiojantis autobuso bilietas už 22 eur, tad trims dienoms užtektų, tik mes jo nepirkome, nes visą laiką leidome centriniuose rajonuose, be to metro galbūt kiek patogiau.

Apsigyvenome nedideliame butelyje, kurį išsinuomojome per booking, mus sutiko jaunas vyrukas Napoleonas ir dar lifte perspėjo, kad saugotume daiktus ir turėtume omenyje, kad Atėnuose knibžda ilgapirščių. Dėl rajono, nors per langą matėsi Akropolis (tas tikrasis :)), rajonas nebuvo pats nuostabiausias, gyvenome Kolokinthous gatvėje, gal kokie 1,5 km nuo paties centro šiaurinėje miesto dalyje. Kelias link centro visai ok, bet į priešingą pusę eiti nelabai jauku, gatvės murzinos, matėme tokiu nelabai aiškių žmogelių, narkomanų. Šiaip, jie prie nieko nesikalbinėja, tiesiog pačiam matyti nėra jauku ir tiek. Gal visai būtų smagiau kur aplink Kolonaki ar pan (na aišku, žiūrint koks biudžetas, mes mokėjome 120 eurų už tris naktis, kai kur centre tiek paklotume už vieną greičiausiai).

Bendrai Atėnai atrodo gana dviprasmiškai: kai kurie pastatai net ir arti centro kaip reikiant aptriušę, gatvėse nosį riečia nekoks kvapelis, žiauriai daug grafičių (kai kurie yra tikri meno kūriniai, didžiuliai ir įspūdingi, tačiau daug kur tiesiog vandalizmo apraškos), išpaišyti net autobusiukai, bet visai šalia puikus senamiestis, autentiškos gatvelės su smagiom kavinukėm ir istorija.

Jau pirmą dieną kibome į istorines įžymybes, visų pirma aplankėme Ancient agora. Pirkome kombinuotą bilietą už 30 eur, kuris galiojo į Akropolį (taigi tame tarpe Partnenoną, Erechteona, Dioniso teatrą, Herodo Atikus odeoną), Lykeion bei Karameikos kapines, Ancient Agora ir Roman Agora. Į kapines neužsukome, buvome pasiskaitę kad nieko itin gero, bet ir Lykeion (licėjus), tiesą sakant, nesužavėjo: aikštelė su pamatų likučiais ir tiek. Gal reikėjo daugiau pasidomėti, bet tik iš to ką matėme, antakis nepakilo..

Apsidairę abiejuose Agorose (ancient agora nepalyginamai didesnė, yra ir šventykla, ir muziejus, ir šiaip daug visko), pašmirinėję Montiseraki turguje patraukėme pažiūrėti į miestą iš viršaus ant Licabetus kalvos. Iki viršaus kelia funikulierius, bet mes nusprendėme kopti patys. Užlipti tikrai nesunku, esame buvę tikrai statesniuose maršrutuose, kur jokio funikulieriaus nė kvapo, tad čia jis greičiausiai naudojamas lipti visiškai nenorintiems  ar negalintiems turistams. Ant kalvos daug vietos nėra- koplytėlė ( į kurią net ir netilpome, nes vyko krikštynos, o likusią erdvę užėmė kiti turistai..), taip pat aplink restoranas ir nedidelė apžvalgos aištelė. Smagu matyti visą miestą po kojomis, Atėnuose nėra dangoraižių ir iki pat jūros žemė nuklota mažyčias (taip atrodo iš viršaus) baltos spalvos pastatais, ir aišku, Akropolio kalva miesto vidury.

Antrą dieną patraukėme Syntagma aikštės link, mat buvo sekmadienis ir 11 val numatoma sargybos pasikeitimo ceremonija. Tikėjomės, kad bus turistų, bet kad tiek daug, nesitikėjome. Atėję šiek tiek pieš ceremoniją jau tik akies krašteliu tematėme ceremonijos dalyvius ir tai iš tolo. Tiesa, po ceremonijos jie dar pražygiuoja gatve, tad yra galimybė nužvelgti jų uniformą, kuri išties įdomi: temprės su prailgintu švarkeliu ir pakaustyti batai su bumbulu. Dar išskirtinis ir pats žygiavimas (tai ranką iškelia, tai koją, tai batais pakaukši) bei, rodos, akmeniniai sargybinių veidai. Taigi toje paprastoje pasikeitimo ceremonijoje, kuri vyksta kas valandą, matėme ir iš arčiau ir buvo įdomiau, nei toje pagrindinėje.

Šalia parlamento taip pat yra Nacionalinis sodas, kur irgi visai smagu pasivaikščioti turint laiko. O pati Syntagma aikštė, kaip mums pasirodė, vakarais virsta įvairių mitingų, koncertų ir susibūrimų vieta. Gal dėl to, kad savaitgalis, bet du vakarus iš trijų, kol ten buvome, vyko renginiai: vieną dieną socialinė akcija prieš neapkantą, o kitą dieną irgi kažkas, bet nesupratome (nemokam graikiškai :). Aplink šmirinėjo riaušių policijos pajėgos su visa ekipuote, skydais, matyt, turi būti pasirengę bet kokiems neramumams.

Taigi, grįžtant prie Atėnų įžymybių, pagaliau aplankėme žymųjį Akropolį ir jo papėdėje stūksančias kitas įžymybes Herodo Atikus Odeoną bei Dionizo teatrą, Atėnės Nikės šventyklą, Erethteoną. Herodo Atikus Odeanas, panašu, dar naudojamas pagal paskirtį, paskutinį vakarą nuo kalvos matėme ten vykstant pasirodymą, sklido operos garsai ir šviesos.  Šiek tiek gaila, kad Parthenonas remontuojamas, tad šalia graikų istorinės įžymybės tenka įamžinti ir statybinius stelažus. Akropoliui reiktų skirti apie dvi-tris valandas, mano nuomone, visgi, smagu viską lėtai apeiti, tik jei smarkiai kaitina, nepamirškite kremo nuo saulės. Jei išseks vandens atsargos, ne bėda, yra vandens stotelė, kurioje galima paragauti chloro poskonio vandens, koks bėga iš čiaupo visuose Atėnuose. Beje, šalia įėjimo į Akropolį yra kalvelė, nuo kurios taip pat atsiveria Atėnų panorama, nusileidus saulei ten susirenka daug žmonių (ir aišku turistų), tik kopdami būkite atsargūs- ten labai slidūs akmenys.

Vėliau palikę Akropolio teritoriją aplankėme ir Dziauso šventyklą, tenka tik įsivaizduoti, kokia ji buvo visame gražume, šiuo metu išlikę tik 15 kolonų, o buvo virš 100. Tinkamu rakursu pasukus galima į vieną kadrą įsprausti visą Akropolio kalvą ir šventyklą. Tiesa, čia jau reikia atskiro bilieto po 5 eur.

Baigę lankyti vietas pagal programą, patraukėme link Panathinaiko stadiono. Tai seniausias olimpinis stadionas, kuris buvo pastatytas 566 m. pr. m. e. ir yra vienintelis stadionas pasaulyje pastatytas iš balto marmuro.  Jame pirmą kartą įvyko moderniosios olimpinės žaidynės. Tikrai nuostabu jį matyti savo akimis, pasėdėti ant VIP kėdžių, skirtų karaliams. Toks, koks jis yra šiandien, talpina 45 000 žiūrovų, aikšu, buvo renovuotas keletą kartų. Bilietas kainuoja 5 eur, bet mes nusprendėme, kad verta, papildomai pridedamas audio gidas, taip pat yra nedidelis muziejus, kuriame eksponuojami olimpiniai deglai ir įvairių olimpiadų plakatai bei atributika. Man asmeniškai labiausiai patiko deglai, ne kasdien iš arti gali pamatyti kone svarbiausią olimpiados atributą. Paskutinių metų deglai itin modernaus dizaino, turbūt kiekvienai organizuojančiai šaliai garbės reikalas tą deglą kuo imantriau išraityti.

Trečią dieną jau buvome aplankę pagrindinius Atėnų objektus, nusprendėme su metro patraukti apžiūrėti kito olimpinio objekto- 2004 metų oliminėms žaidynėms statyto didžiulio komplekso. Iš karto įėjus pasitinka didybė, didžiulis iėjimas su daugybe baltų arkų. Tačiau kai kurie pastatai jau kaip reikiant aptriušę, kur ne kur apipaišyti, išdužęs vienas kitas langas.Čia turistai neplūsta, tad vaikštinėjant kartais apima toks keistas jausmas, kad visi žmonės kažkur dingo ir viskas liko dulėti, kaip tame filme “Langoljerai” (1995).

Visgi, ne visi pastatai stovi nebenaudojami, kiek nusukus nuo keliuko pavyko patekti į didžiulio futbolo stadiono vidų, tą tikrąjį, atviru stogu, kuriame gali vykti pasaulinio lygio čempionatai. Taip pat yra dar veikiančių plaukimo baseinų. Visgi įdomiausia buvo viską pamatyti jau praėjus tiek laiko, greičiausiai tai daugelio olimpinių kompleksų likimas: nesuvokiamo dydžio plotai, kuriuose sudėtinga tiesiog rasti išėjimą (teko netgi bruzgynais apeiti tvorą, kaitinant karščiui grįžti ratą atgal atrodė visai nepatraukli mintis), bet šiandien jie per dideli kažkam kitam, nei olimpinės žaidynėms.

Vakare dar užkopėme į Filopappou kalvelę, nuo jos puikiai atsiveria Akropolio kalvos vaizdas, nusileidus saulei ir užsidegus šviesoms galima iš tolo matyti visą senajį miestą, tokį, kaip atvirukuose ir iš šios pusės geriausias vaizdas, nes matosi visas parthenonas, o ne tik jo dalis.

O kur dar graikiškas maistas… Nors buvau skeptiška (nelabai mėgstu alyvuoges ir graikišką  jogurtą), išties buvo labai skanu, daug kas kepama ant ugnies. Pirmiausia paragavome gyro, kurį galima nusipirkti turbūt visur, tai nedidelėje pitoje susukta mėsa su pomidorais, salotomis, svogūnais  (va gal jų kiek per daug pridėdavo) apipilta graikišku padažu. Visai užtenka užkąsti. Taip pat ragavome Souvlaki- mėsa ant iešmo (na toks šašlykas), kuris kainuoja įvairiai, priklausomai nuo mėsos. Dar vienas tradicinių patiekalų – mousaka (apie 8-9 eur), apkepas panašus į lazaniją, tik sluoksniai kitokie. Aš ragavau variantą su grybais, tad turbūt tikroji versija su bulvėmis turėtų būti dar skanesnė. Vietinis alus kainuoja panašiai kaip Vilniaus baruose, taip pat salotos vertos dėmesio (apie 6 eur). Parduotuvėse maistas kainuoja panašiai kaip ir mūsuose. Tiesa, sekmadieniais dauguma parduotuvių nedirba.

Kavinėse maistas kainuoja įvairiai, pvz gyro puikus ir pigus street food, kainuoja apie 2,5 eur,  tačiau už rimtesnį patiekalą greičiausiai mokėsite apie 8-10 eur (porcijos gana didelės), pusryčiai kiek matėme apie 5 eur, kava 1,2-3 eur.

Tuo ir baigėme viešnagę istorijos lopšyje. Tik patarimas: važiuojant į oro uostą metro, būtinai pasitikrinkite, ar nereiks persėsti, nes mes Montiseraki stotelėje nors ir įlipome į metro, kuris nurodė “oro uostas”, vis tiek reikėjo persėsti į traukinį, laimei jis atvažiavo už 7-10 min. tačiau jei būtume į šį nesuspėję, sekantis už 45 min mums jau būtų per vėlai.

Galerija