Maljorka: tarp sausų akmenų

Viskas prasidėjo prieš beveik trejus metus kažkur Korsikos kalnuose. Sėdėjom prie vakarienės stalo kalnų trobelėje su smagiai klegančia įvairiakalbe žygeivių kompanija ir kalbėjomės apie viską, bet daugiausia, žinoma, apie kalnų žygius. Šalia sėdėjęs britas pradėjo pasakoti apie nesunkią ir gražią trasą Maljorkoje – GR221, labiau žinomą kaip Ruta de Pedra en Sec (Sauso akmens trasa), kurią galima praeiti per maždaug savaitę. Pavadinimą trasai davė iš sausų akmenų (be jokio sutvirtinančio mišinio) sudėtos tvoros, juosiančios Maljorkos laukus ir takus. Pasidėjau atmintin informaciją apie šią trasą, nors tuo metu tikrai nemaniau, kad kada nors jos prireiks. Bet kai pernai vėl sugrįžo daugiadienių žygių noras (pastebėjau, kad jis mane užpuola kas porą metų) ir su bičiule ėmėm svarstyti, kur šįkart patraukti, vėl prisiminiau Maljorką. Išsamiau pasidomėję, nusprendėme, kad ši trasa mums tiks: bus ir kalnų, ir pakrantės vaizdų, be to, beveik nereikės nakvoti dormuose (kalnų trobelių daugiaviečiuose miegamuosiuose), kurie manęs visai nežavėjo Korsikoje. Viešbučiai, žinoma, kainuos daugiau negu kalnų trobelės, bet užtai bus visi privatūs patogumai. Kadangi kelionei negalėsime skirti daugiau nei savaitę, nusprendėme eiti tik šešis trasos etapus, nuo Estellencs iki Pollenca, praleidžiant prastai sužymėtą (ir nežinia, ar praeinamą) atkarpą tarp Esporles ir Valldemossa. Sutarėm dėl kelionės laiko (rugsėjo vidurys), susižiūrėjom lėktuvo bilietus, susitarėm, kiek lašinių šįkart reikės įsimesti… Galiausiai beliko tik nekantriai laukti žygio pradžios.