Naujausias įrašas Medumi kvepiantis Rodas svetainėje Myliu keliones.

Pagal šį poreikį rinkitės savo poilsio vietą. Sugrįšiu prie pirmo varianto – jeigu pagrindinis atostogų akcentas yra viešbutis ir jo siūlomos paslaugos, gal visgi reiktų rinktis Turkijos ar Egipto kurortus, kadangi kainos ir kokybės santykiu jie tikrai yra nepralenkiami. O Europoje tokios kokybės viešbučiai kainuoja brangiau ir jų pasirinkimas yra kuklesnis.

Visgi, jeigu buvo nuspręsta, kad Jūsų atostogų kryptis yra Kreta, noriu Jus pasveikinti, turite puikų skonį! 🙂  Tad pradėkime nuo pradžių, ką reikia žinoti atvykus į Kretą.

Naujausias įrašas Pasiruošk atostogoms Kretoje svetainėje Myliu keliones.

Naujausias įrašas Atostogos Kretos Saloje svetainėje Myliu keliones.

Graikijoje manęs laukė 10-ties dienų atostogos, kurioms nekėliau absoliučiai jokių lūkesčių. Iš vienos pusės, visiškai neturėjau laiko internete paieškoti informacijos apie salą, iš kitos pusės, nelabai ir rūpėjo – džiaugiausi susitikimu su artimaisiais, saule ir šilta jūra.

Naujausias įrašas Savaitė po Graikijos saule. Korfu svetainėje Myliu keliones.

Naujausias įrašas Kreta – aksominis sezonas Dzeuso gimtinėje svetainėje Myliu keliones.

Nors gulėti, išvertus bambas prieš saulę, bent porą dienų neatsisakytume visi, tačiau atskridus į naują šalį, juk norisi ir aplankyti pačias gražiausias jos vietas.  Būtent apie lankomiausias Rodo salos vietas norėčiau papasakoti ir Jums, tačiau  pradėsiu nuo to, ką turi žinoti kiekvienas, atvykęs į Rodo salą.

Naujausias įrašas Rodo sala svetainėje Myliu keliones.

Naujausias įrašas Karpatos – dar neatrasta Graikijos sala svetainėje Myliu keliones.

Kaip jau pasakojau anksčiau, realybėje kelionė link Graikijos, pasirodė kur kas ilgesnė nei planuojant ją namuose ant sofos. Tas mažytis tarpelis tarp Italijos ir Graikijos (mažytis tik ant žemėlapio), būna pasitaiko ir labai nedraugiškas. Todėl kirsdami šią jūrą labai smarkiai tikrinom orus, liaudiškai tariant neužsirauti bent šį kartą, bet Neptūnas ir Bangpūtys mūsų pasigailėjo ir pagaliau, tai buvo pats patogiausias plaukimas per visas dvi savaites.

Vėjas buvo stiprus, bet neviršijo komforto ribos, todėl leido, sparčiai ir patogiai judėti tikslo link. Taip išplaukę vos švintant, apie pietus, jau galėjome džiaugtis įspūdingų artėjančiu Albanijos kalnų šešėliu. O gerokai popiet, jau praplaukėme pro pirmąsias Graikijos salas. Tądien į Corfu nutarėm dar nelysti ir stoti pirmojoje Ericussa saloje.

Pirmasis įspūdis – sala nedidukė, visa išlenkta, su plačia ir saugia inkaraviete, ir savo kalnais užstojančiais, dažną šiaurės vėją. Laivų inkaravietėje gana protingas kiekis, bet mes kaip visada, išlaikydami šiaurietišką, pagarbų atstumą atsistojome atokiausiame kampe.Vanduo toks skaidrus, kad gal 12 metrų gylyje, tiksliai matau ant dugno gulantį inkarą, grandinę ir aplink jį esančias kriaukles. Išsimaudžius ruošiamės ir puošiamės pirmajam išsilaipinimui, kad pagaliau padėti savo pėdas ant Graikiškos žemės.

Čia reikia šie tiek priešistorės. Prieš tai kažkur Italijoje per didelį vėją, teko pagelbėti negalėjusiam saugiai uostelyje prisiparkuoti vienutininkui – Simas nuo kaimyninio laivo šoko ant jo denio, o aš su marinera gaudėm virves ant pantono. Sklandžiai pavykus parkavimosi operacijai, pastarasis svečias mums labai daug dėkojo, siūlė eiti į barą, bet mes jau ruošėmės išplaukimui, todėl trumpai šnektelėjus, šis pasidalino patarimais apie Erikussa salą. Sakė, ši sala jam labai patinka, labai graži, saugi, pigi ir tieisog būtina aplankyti. Taip ir užsidėjom varnelę.

Grįžtant prie pasakojimo apie mūsų nuotykius šioje saloje – pirmuosius du galim patvirtinti, tačiau tas trečiasis faktas apie stulbinantį graikišką pigumą mums nepasitvirtino. Sugebėjome restorane užsisakyti „dienos laimikio“ (ant griliaus kepta žuvis), kurios kilogramas sukainavo 65 eurus. Vėliau pasirodė, kad šalia buvęs omaras buvo ne ką brangesnis… Bet viskas gerai nelabai sielojomės, nes mes tokias akimirkas visuomet vadiname chek in‘ais. O kiekviena nauja vieta pareikalauja naujo „chekin mokesčio“, kol išmoksti naujos vietos taisykles Todėl auksinė žuvis vakaro nesugadino ir pasiekto tikslo džiaugsmo neužtemdė. Kitą rytą įsijungus kasdieniniam vėjui pajudėjom pavėjui link Corfu.

Ar gali būti, kad suvalgėm auksinę žuvelę?

Vienas didžiausių privalumų Graikijoje – tai nedideli atstumai ir salų gausa – net ir dvelkiant silpnam vėjui, variklio praktiškai nereikia – judi lėtai, bet į tikslą (na, žinoma, tikslą reikia gerai suplanuoti). Jau plaukiant pro šiaurinę Corfu dalį stebėjau pakrantes ir galvojau, na tikrai kaip Karibai. Reikėtų paminėti, kad Karibuose dar nebuvom, bet tie mažyčiai, krante nepasiekiami ir beveik privatūs smėlio paplūdimiai, apgaubti ryškiai žalių kalnų ir skalaujami ryškiai žydros spindinčios jūros, tikrai kažkokią asociaciją su Karibais turi.

Karibai ar ne?

Vakaras artėja, reikia ruoštis miegui – pasukam už kampo ir nusitaikę į norimą inkaravietę lėtai braunamės į siaurą  ir gilią įlanką. Kadangi įplaukinėjome po pietų, tai dar spėjome giliai ir naglai įsipaišyti įlankos viduje, na, o beveik paskui mus plaukusiam katamaranui ne taip pasisekė. Pasiliko gana gilioje vietoje, ko pasekoje….istorija ne apie mus:

Sėdim naktį ant denio su kompiuteriais, klausomės nuo kranto sklindančių Mama Mia dainų, o nuo įkaitusių kalnų stiprus karštas vėjas pučia mus nuo kranto. Vakaras palyginti ramus, kol mano kompiuterio ekrano fone dingsta švieselės. Užveriu kompiuterį, kad neakintų, sukinėjuosi, dairausi ir sakau Simui: ‚“ o kur tas katamaranas…“. Akims pripratus prie tamsos, pastebiu lėtai į greitaeigių keltų kelią tolstančias inkaravimosi šviesas. Ant katamarano buvusi šeima su vaikais, matėm kaip nuėjo miegoti, tai versija, kad nutarė išplaukti su inkaro šviesomis nelabai įtikina. Abu sunerimstam, jungiam AIS, bandom prisišaukti per raciją, jokių gyvybės ženklų. Mūsų dingio variklis dar nesutaisytas, o jie jau toli, todėl nuplaukti nėra jokios galimybės. Prie gero vėjo tokio dydžio namas tolsta skubiai… Žodžiu pradedam ieškoti vietinių tavernų su laiveliais, kol galiausiai blyksteli ant denio šviesa. Tfu… atsibudo… grįžta. Iš to, kur bando inakaruotis antrąjį kartą, matosi iš klaidų nesimoko. Gal iš penkto karto užsiinkaruoja vėl ant šlaito, kas gero nežada. Nueinam miegoti.

Jei ko laive ir išmoksti, tai  į tam tikrus garsus – pavyzdžiui leidžiamo inkaro, regauoti itin jautriai. Jei bortą daužančių bangų ar vantų (metalinių trosų) garsus mano ausys išmoko ignoruoti, tai leidžiamas kito laivo inkaras, mane prikels bet kuriuo paros metu. Taigi iššoku katamaranas labai netinkamoje vietoje deda inkarą. Esu maža, bet pikta, moku rėkti ir garsu, ir ženklais, bet šūkteliu Simą (jo argumentų visi išklauso labiau), atsinešam žibintą, pamosikuojam ir leidžiam suprasti, kad mes jų į svečius nekvietėm ir susijungti laivais neketinam. Išplaukia. Tokiais atvejais, truputį gaila žmonių. Išnuomotas charteris su šeima, galbūt šiek tiek patirties stoka, galbūt tinkamos įrangos nebuvimas ir žmogus visą naktį praleidžia inkaruodamasis ir nuotykiaudamas tamsoje tarp uolų – uf kaip nejauku…

Mes dar spėjom įsispausti

Štai išaušta naujas rytas ir kol nepakilo dienos vėjas, skubam į pirmą savo uostelį Corfu – Kassiopi. Graikijoje labai daug uostelių žvejams, bet rasti gilesnius uostelius, šiek tiek didesniems laivams, būna gana sudėtinga. Tuo įsitikinam Kassiopi. Vietų jachtoms tik trys, tik po dešine, tik už molo, giliau geriau neplauk nes gali ir sustoti, todėl labai plačiai neužsimosi, o dar gi prie krantinės akmenys kyšo. Nors prisišvartavimas ne iš lengvųjų ( tuo mums “patinkančiu“ būdu su inkaro išmetimu), bet pavyksta be didesnių nuotykių, jei neskaičiuoti to, kad netaip išgirdus, bebandyma įtempti laivo priekį, vos netikėtai neatšvartavau mūsų (o jūs galvojate, prie inakaro gervės, gerai girdisi?)

Kiek stiebų, tiek ir vietų jachtoms

Šiame uostelyje mus aplanko mūsų šio sezono vieninteliai svečiai ir draugai, atveždami iš Lietuvos mums taip reikalingą dingio variklio sraigtą. Pasimėgavę Graikiškos virtuvės ypatumais, kitą dieną atsišvartuojam tyrinėti Corfu pakrančių.

Rytą iš uostelio išplaukiam pirmieji ir pusryčiaujame jau praktiškai laukinėje įlankoje be jokių kaimynų. Papusryčiavę ir pasimaudę (gausėjant kaimynams) nutariam leistis pavėjui, palengva į naujas vietas. Nakčiai inkaravietę renkamės, tiesiog palei Google žemėlapį. Taip nelabai planuotai patenkame į vieną gražiausių inkaraviečių – uolų ir tamsiai žalių kiparisų giraičių apsuptyje su taverna (pasirodo viena žymiausių apylinkėse) ant jūros kranto.

Nesirenki žmogus labai, bet būna ir gerai pataikai

Čia pirmą kartą ir išbandome galo pririšimą prie uolos. Vakaras magiškas… žydras vanduo, šokinėjimui tinkamos uolos ir nesibaigiančios maudynės.

Vakarop įlanka ištuštėja, išsimaudę ir pasigražinę ruošiamės į “miestą“ (tą vienintelę be galo žavingą taverną). Visoje milžiniškoje įlankoje, vos trys jachtos. Vakarėja ir romantiškai su dingiu (pagaliau sutaisytu) burzgiam į taverną.

Visiškas neplanuotas perliukas

Gal tik naktis ne taip puikiai nusisekė, nes naktį pasikeitusi bangos kryptis, smarkokai paplakė mus, dėl ko viduryje nakties, pradėjom pasileidinėti nuo uolos, ko pasekoje, vis ilginome virvę ir laukėm „ar nepablogės ir nepersišvartuosim“.

Nors gal kiek ir nemiegota naktis, bet viską užglaistė merginų rytas. Žodžiu visos laivo moterys, lėkė kavos į miestą – tai čia turima galvoje tą vienintelį restoraną paplūdimyje. Kaip pasakoje – nerealių vaizdų apsuptyje,  burzgiam į krantą, mus pamatęs, prie nedidelio medinio tiltelio atbėga pasitikti vyrukas ir padeda visoms damoms, damiškai išlipti į krantą, o  šaltą graikišką kavą geriame, sukišusios pėdas į smėlį (na gal labiau žvyrą). Buvo taip smagu, kad lygtais grįžusios ketinom nesigirti, bet nepavyko… vyrai dar ilgokai jautė nuoskaudą.

Žodžiu, pripramogavę civilizuotai nutarėm išbandyti Graikijos pakrantę. Vietą kur plaukėm toliau išsirinkom vėl tiesiog iš Google žemėlapio, iš viršaus pasirodė bus įdomu. Didžiulė, praktiškai uždara lagūna, su sekliu ir siauru įplaukimu. Visa lagūna apsupta žalių uolų ir besiganančių ožkų varpelių. Vanduo gal ir ne pats skaidriausias, bet tokia ramybė, kad net po kelių naktų tai su baro, tai su bangų diskotekomis, pagaliau ir pas mus atėjo šventas ir palaimingas miegas.

Mums visada patinka patikrinti, tokias nesąmoningas vietas. Mūsų ramybės užutekis , kuriai uždėjom Ožkų įlankos vardą

Kita rytą, mūsų tikslas buvo judėti pirmyn ir taip dar pasiekti, vienas iš būtinųjų sąrašo Paxos ir Antipaxos salytes. Paskutinis taškas pakeliui į jas pasirodė ypač patrauklus – Sivota su savo  nedidelių salelių archipelagu. Tiesa rekomendacijų programėlėje Navily žmonės, rašė, kad tai užimčiausia vieta, kokioje šiems yra tekę būti (mintyse pagalvojau, gal jūs Ibizoje nebuvę…o dar ta Corona tikrai apretino laivų gretas), todėl tikėjau, kad mums pasiseks.

O atplaukus archipelagas pasirodė tikrai žavingas, bet…įsibrauti beveik nėra vilčių. Nors meluoju, jei norėtumėme tikrai įsibrautumėme, nes nepaisant viso salyno užgrūdimo, begalės laivų iki pat sutemų ten ir toliau talpinosi talpinosi ir talpinosi… na, mums taip nepatinka… mums patinka erdvė, saugumas ir laisvė, todėl pasiliekam priešais miestelį. Akimis žiūrėdami į tą archipelagą, ir beveik uostelio glaustumu susipaudusias jachtas. Esu beveik tikra, kad bortais jie tikrai sugebėjo sujungti salas, ir galiu patvrtinti, tiek laivų vienoje vietoje dar neteko matyti. Vakarop lendam į miestą ir kaip inkaravietė, taip ir visas miestelis šurmuliuoja nuo gausybės žmonių, daug turistų ir nors jaukus, bet kažkuo primena Palangą.

Pažiūrim per Google.. “o koks žavus archipelagas” ir kas čia blogo gali nutikti?

Vakarop, aš kaip mūsų laivo meteorologė apžiūriu orus. Mus rodo žemo slėgio centre – vadinasi gero nelauk. Kaip taisyklė – kai atsiduri žemo slėgio centre, orus (net ir nemelavusios programėlės) rodo labai gražius saulėtus, ramius ir be vėjo, bet jau ką išmokau plaukimo metu, tai kad žemas slėgis NIEKADA  nebūna ramus. Tada jau naršau giliau, apžiūrių vėjus, debesų ir lietaus sankaupas, judėjimą ir viską ką įmanoma apžiūrėti ir galiausiai žaibų tikimybių debesėlyje matau, kad kitas rytas žada įdomybių.

Atsikeliam ryte, atrodo prognozės žada tvirtintis, nes dangus toks nelabai aiškus. Svarstom bandyti trauktis ar ne, kol dangus grėsmingai ima temsti. Nusprendžiam trauktis į archipelago vidų, kuris atrodo šiek tiek pratuštėjo. Pagal planuojamą kryptį, ten būtumėme saugesni. Bet kaip tyčia, kaip žemas slėgis visada meluoja orus, taip būna kad ir kryptį gali sumeluoti. Išplaukiam…ant ,,pačios mėsos“, kai bandom įsisukti į archipelagą, mus pasiveja baltos pasišiaušusių bangų keteros ir suvokiam, kad pabėgimas visiškai nepavyko, nes esame pačioje atviriausioje vietoje, o viduje negalim plaukti toliau galim tik suktis. Apsisukam tiesiai į vėją ir bangas ir plaukiam 1-1,5 mazgo greičiu (beveik maksimaliom variklio apsukom). Kol vėjas švilpia kaip pašėlęs ir mus taško dar nelabai didelių bangų purslai, kad dar kartą apsisukti turim plaukti gerokai toliau į jūrą (kad per didelį vėją, per greit prie  gretimų uolų nepriplaktų). Galiausiai lėtai lėtai judėdami giliai jūroje apsisukam ir jau su vėjeliu parskuodžiam atgal kur buvom.

Vėjo kryptis dar kartą pasikeičia ir jau beveik būtų galima saugiai stoti ant inkaro toje pačioje vietoje iš kurios išplaukėm, jei ne tas faktas, kad masė laivų suka ratus kuo arčiau kranto, kad negauti bangų ir pralaukti audrą, inkaruotis tokioje nelabai nuspėjamai judančioje košėje nelengva. Prasimalę dar pusvalandį, galiausiai ištaikom gerą kampą ir prie 25 mazgų jau užsiinkaruojam ir einam pagaliau pusryčiauti ir džiovinti rūbus. Kadangi rytas buvo “smagus“, o žemas slėgis nesitraukia, nusprendžiam nejudėti link planuotų salų ir įdienojus sėdim su draugais. Kol idilišką ramybę su rūbu džiovinimu  gerame popiečio vėjyje nutraukia nesusipratėlis vokietis. Vieną kartą užsiinkaravęs ir jau išprašytas kaimynų užlipa ant mūsų, aišku atinkaruodamas ir mus. Mes ir kaimynų laivas rėkiam ant jo, rodom ženklus jis žiūri į akis ir linkčioja, vilkdamasis pats atgalios ir kelis kartu timpltelėdamas mus, kol pavojingai artėdamas prie kitų, pagaliau susizgrimba susirinkti savo žaislinį inkarą. Dar stebim tolumoje kaip jis išbando dar kokių 3 žmonių kantrybę, inkaruodamasis tais pačiais ne itin veiksmingais metodais ir pagaliau dingsta tolumoje.

Pabėgom vadinasi…

Artėja vakaras, naktis žadėta rami, bet žaibuota, sekundės bėgyje vėl pasikeičia. Iš vieno kampoilgą laiką artėję žaibai, taip ir nepriartėja, bet mus apsuka į priešingą pusę škvalas ir duoda turbūt gaisrininko žarnos spaudimo vandens tiesiai į veidus. Tamsoje per akis plakantį lietų nieko neįmanoma įžiūrėti, o gale buvusi laivų košė, grėsmingai pradeda krutėti arčiau mūsų (nes mes saugesniajame kampe).  Stovim, mirkstam nakties škvale ir kaip svajonių kampelį atsimename ožkų įlanką ir svarstom apie naktinį plaukimą į ramybės užutekį, bet išmokę ryto pamoką, svarstom ar tik vėl nebus blogiau…. svarstom, diskutuojam kol šalia mūsų gana sekliame gylyje tarp keturiu (maždaug 13 – 15 metrų jachtų) atplaukia į tarpą ir savo inkarč išmeta  kokių 20 metrų jachta, išleisdama turbūt tris kartus daugiau grandinės negu turime mes. Nežinau, kaip jiems su fizika ir kūno judėjimais ar matematika ir apskritimo brėžimais, bet akivaizdu tas pamokas jie praleido, todėl susižvalgę su Simu, sekundės greičiu apsisprendę, beveik vienu balsu -PLAUKIAM. Ir naktį paliekam jachtų košę su žaibais už nugaros išjudėdami pas savo ožkas. Atplaukiam sėkmingai be nuotykiu, visiškai uždaroje plačioje įlankoje esam vieni ir turim be galės vietos dreifuoti į visas puses, todėl užkandę lūžtam miegoti.

Graikijos vėjai vyrauja Šiaurės, Šiaurės vakarų, tačiau, kažkodėl mums beveik visą savaitę pučia iš pietų ir pasiekti vienu ypu planuotų Paxos ir Antipaxos, viltis mažėja. Keičiam planą vėl.

Netoliese radę nedidelį miestelį su uosteliu ir galimybe užsipilti vandens lėtai judam link jo. Pakeliui stabtelėję išsimaudyti prie nieko gero ar įdomaus nežadančios uolos, gauname turbūt patį gražiausią snorkelinimą, per visus mūsų sezonus. Povandeniniai uolų smailūs pirštai pilni jau Viduržemio jūrai beveik nebebūdingos gyvybės ir augmenijos, kol tarp visų tų ilgų ir aštrių pirštų raitaisi kaip koks sliekas (kad neatsitrenkti į kokį koralą ar nenusibrėžti ko nors), jausmas tikrai magiškas. Pagaliau miestelis, TAVERNA ir graikiškas apsirijimo vakaras.

Kitą dieną dar kartą keičiam planą ir vietoje leidimosi žemyn, kylam aukštyn. Žinoma, dar kartelį stabtelėdami prie to keisto povandeninio Narnijos pasaulio išbandyti mūsų nuolatiniame budėjime esančios nardymo įrangos. Debesys vėl kaupiasi, ilgai neužsibūnam ir judam pirmyn. Aukštyn nors ir netoli, bet vinguriuojam beveik visą dieną, nuolat prasilenkinėdami su lietaus debesimis, kas mano akimis antra diena iš eilės nėra normalu rugpjūčio mėnesį Graikijoje. Kai jau visai vakarėja, o suplanuotas žvejų kampelis pasiekiamas beveik ranka, nuo kalno nusileidžia škvalas ir vėl gaunam gero vėjo į šoną. Kadangi, miestelis skęsta lietuje nusprendžiam dar kartą keisti planus ir plaukti į visiškai dievo užmirštą kampelį esantį ant  beveik ant Graikijos ir Albanijos sienos.

Viduryje niekur, su ožkom, karvėm ir šunim

Kol vėjas gerai škvaluoja netikėtai išpučia mūsų minkštuką ir žaidžiam operacija pagauk minkštuką jūroje, škvale. Viskas vyksta kaip per žmogus už borta pratybose, kad visai nedidelės apimties baltas odinis minkštukas nepasimestų baltų bangelių fone, nuolat seku jį akimis ir rodau kryptį, Simas vairuoja, iš vidaus pasišaukiam draugus prireiks rankų. Vienas lipa į dingį, kitas saugo draugą, aš užkabinu su kabliu ir nuvairuoju jį iki galo. Ir įvykdę sėkmingą minkštuko gelbėjimo operaciją įplaukiam į visiškai uždarą inkaravietę.  Apsuptyje žuvies fermų, karvių, ožkų ir jas ganančių šunų, mes vėl mėgaujamės visiška ramybe ir varpelių fonu, kol už kalno škvalas, toliau skalbiasi. O ryt išplaukiam apžiūrėti sostinės Kerkyros.

Paskutinis nuotykis šiam kartui iš trijų uostelių išssirinkti vieną, o pasirinkimai trys: nesaugus, negražus; gražus nesaugus; saugus, brangus ir negražus. Laimi antrasis variantas. Atplaukę, flegmuojančio marineros vadovaujami prisiparkuojame tik iš kelinto karto išsiaiškinę, kad jų povandeninės virvės, turinčios laikyti laivą, gerokai patrūkinėjusios, bet prisišvartuojam ir aplanko dvejopi jausmai. Stovim tiesiai priešais jūrą už molo. Neesu tikra ar ta bordiūrą galima vadinti molu, ik tol dar nebuvau mačius tokio mažo molo, o trečia diena iš eilės vėl ateina škvalas (trečia diena iš eilės lyja Graikijoje WTF?!), todėl pririšam dar atitinkamą kiekį virvių. Iš kitos pusės, centriau stovėti mieste, turbūt neįmanoma. Norint patekti į senamiestį, mums reikia išeiti per pilies vidų į miestą, todėl savaip labai žavu.

Smagiausia vaikščioti tuo bangų taškomu akmenuotu slidžiu bordiūru :))

Ką atrandame Kerkyroje? Skaniausias iki tol valgytas Gyras, didžiulį šurmuliuojantį, bet jaukų miestą, akvariumą primenantį snorkelinimą aplink pilį ir šiek tiek miesto gyvenimo. Išlydim draugus, o  į sostinę dar sugrįšim skrisdami namo, todėl neužsisėdim ir pajudam pirmyn.

Ir antroji Graikijos nuotykių dalis visai netrukus

Naujausias įrašas Pirmoji Graikijos stotelė. – Corfu svetainėje Myliu keliones.

Kažkaip paskutiniu metu veiksmo daug ir nėra kada nei rašyti, nei įkvėpimo gaudyti, bet žinau, kad jei greitu laiku neparašysiu nauji nuotykiai užgoš senuosius ir tada jau viskas nuguls tik smegenų vingiuose. Tiesa, ant laivo būnu gana prietaringa, stengiuosi neaptarinėti nesigirti, kol tas nepraėjo, nes kai tik pasigiri žiūrėk ir baigiasi laimė, todėl sąžiningai etapus aprašinėju tik jiems pasibaigus.

Taigi nuotykiai prasidėjo išvykimo vakarą tik pakilus nuo mamos sofos. Pradėjo kilti angina, o su ja ir temperatūra. Prieš lipant į mašina jau buvo likusi vos mažytė vienintelė padala, nuo maksimalaus leistino temperatūros kiekio (37,5)…o kai viršyji tai ir žinok…Rygos ligoninė, Sicilijos kamera? Nežinia… tikrai nebuvo džiugu, pilnomis kišenėmis paracetamolio, kad galėčiau numušinėti temperatūra ir kaukėmis laukė ilga kelionė. Sudėtingos sveikatos kelionės nepalengvino ir naktinio autobusiuko Klaipėda-Ryga dydis, stačios sėdynės ir ilga kelionė, Lietuvos kaimelių ir Latvijos keliais, besikratant kol bandai kažkaip stačiu kampu įsistaisyti sėdynėje ir ant Simo kelių. Bet pasiekus Rygos oro uostą, gyvenimas pagerėjo, niekur neužstrigau ir jau netrukus tuščioje salėje laukėm skrydžio.Tiesa, tikėjomės pirmą kartą gyvenime pasimėgauti tuščiu lėktuvu ir sėdynėmis (nes nu visas internetas taip gyrėsi). Tai taip neįvyko. Lėktuvas buvo pilnutėlis ir dar įdomesnė airbaltico politika pasirodė, kad pandemijos metu porą išskiria  per kelias vietas ir būtinai tave priglaus prie kokio nepažystamojo, bet kadangi visą kelią buvau smigus nuo vaistų, tai skųstis kaip ir negaliu. Visa laimė, nusileidus Sicilijoje, gyvenimas iš karto pagerėjo. Šiluma užgožė visus ligos simptomus. Tuomet trumpa naktis ir ankstyvas rytas, po kurio laukė laivo iškėlimas. Plaukimas į doką, buvo labai lėtas, tai gerai, kad ten pat plaukiantis kateris nutarė pagelbėti ir patempti. Mūsų Windarellos dugnas po daugiau nei pusę metų atrodė kaip skrajojančio olando, tikrai labai įdomi įvairiaspalvė ir įvairiaformė augmenija, kuri dar gi moka spjaudytis. Iškeltame laive pagyvenome savaitę laiko, tikrai ne pats patogiausias gyvenimas: jokio wc ar vandens naudojimo, jokio kriauklės naudojimo ir dar įlipimas kopėčiomis kaip į antrą aukštą ir žinoma itališkas svilinantis karštis ant asfalto.

Darbai su italais tikrai nevyko sklandžiai (ko ir buvo galima tikėtis), vyrai kaip ir daug dirbantys (pykti negali), bet sukainavo nemažai mūsų pačių darbo ir nervų. Galiausiai savaitei praėjus, laukė nuleidimas ir paskutinių darbų užbaigimas jau marinoje. Išplaukimas tuoj pat po nuleidimo, žinoma,taip pat neįvyko. Kainavo nemažai pinigų, dar nemažiau nervų ir pykčio, bet pagaliau Windarellos šonai vėl kaip nauji (kur uraganas buvo išlaužęs profilius).

Tik palik ir ji jau prissiaugina kokių nors augalėlių

Taigi, turėjom išplaukti pirmadienį… ketvirtadienį, penktadienį, bet su atsakingais italais šiaip ne taip galėjom tai padaryti tik šeštadienį. Nors dirbom tikrai daug, bet viskas vyko kaip sulėtintam filme, net neįtikėtina kaip viskas greitai pasimiršta, kiekvienos virvelės, burės pervėrimas, vyko iš dviejų, trijų kartų…Pakabini visą grotą ir randi kokį kampą, kuris turėjo įsimauti pimasis…vėl iš naujo… Kol galiausiai versdamiesi per galvą, matydami paskutinius palankių vėjų atodūsius išsiruošėm šeštadienį. Nors turėjom išplaukti ryte, bet paskutiniai darbai, vandens užpylimai, išsiregistravimas iš namų marinos ir provizija ir žiūrėk jau po pietų… Visiškai nusikalę, ne iki galo pasiruošę jau atsisėdom kokpite svarstydami neplaukti, bet prognozės nieko gero nežadėjo, o likti dar savaitei marinoje su liepos karščiu visai nežavėjo, taigi išplaukėm vakarėjant.

Pirmas plaukimas – ne auštant, o temstant

Išplaukėm be autopiloto (nes šis atsisakė atsibusti po žiemos ir neturėjom laiko taisyti), be dingio (nes jis sugalvojo truputį atsiklijuoti per žiemą), be groto rifų (nes neturėjome laiko suverti papildomų virvių) ir be kitų daugybės smulkmenų… Dar gi, pasirodo, kad bangos visai nemažos laukė už  molo, tai tas „pavalgysim“ plaukdami irgi nepavyko, nes nesinorėjo žaisti virtuvinio aštunkojo „pagauk daiktą“ žaidimo. Visa laimė, kad net iš atminties išsitrynus gausybei dalykų, vestibiuliarinis apartas pasirodė, kaip net nebuvo nustojęs buriuoti, jei aiškiau – bloga nebuvo ir ant nemažų bangų. Visai temstant turėjom pasiekti inkaravietę, kad neplaukti naktį, bet tuomet, kaip visada mūsų nuostabai pasirodė, kad ji neįmanomo bangavimo ir turėjom tęsti kelionę pirmyn ir naktį. Žodžiu autopilotas neveikia, vėjas, beveik pasibaigė, liko tik kalatuojančios bangos ir naktis. Aš tikrai buvau pamiršus, kaip neįtikėtinai sustoja laikas naktinėse vachtose. Naktį pakeičiu Simą, mintyse jau sudainuoju dvi dainas, apsvarstau kelis dalykus, o pažiūrėjus į laikrodį net trinu akis „kaip tai tik viena minutė praėjo???“. Autopiloto neturėjimas, neleidžia atsiplaiduoti ir naktį, todėl būtina nuolatos vairuoti, o tarpais atrodo kad laikas tuoj pradės eiti atgal. Jaučiu, kad pati sugebu praplėšti akis tik kai vairas pats pasuka mano rankas… Nors paprastai sunkiai užmiegu, bet Simui pakeitus mane, lūžtu kokpite sekundžių greičiu. Paryčiais Simas, žadina „Mažai, gal nesikankinam ir sukam į šitą inkaravietę šalia“. Esame pačiame piečiausiame Sicilijos kampe ir ten kažkokia neįtikėtinai stabili ir saugi Portopalo inkaravietė apsugota, praktiškai iš visų pusių. Kažkoks nakties stebuklas, kurio nepamačiau anksčiau, tikrindama žemėlapį…. Negalėdama atplėšti akių ir suprasdama, kad jau dabar mano vachta, greit sutinku ir pagaliau sustojam. Išmiegoję keletą stabilaus, nevairuojamo miego, rytas laukia neblogas, papusryčiaujam, pasimėgaujam inkaraviete ir ruošiamės išplaukti. Tas ruošiamės išplaukti vėl toks  ne visai sklandus, nes virvės, kurias turim sutampyti groto (pagrindinės burės) rifavimui (mažinimui), tai nutrūksta, tai netelpa tai užstringa. Tada dar prieš išplaukiant Simas nusprendžia pakeisti neveikianti variklio ventiliatorių. Kadangi atsarginis ventiliatorius gautas kaip palikimas, kažkaip pritrūkom instrukcijų, kai sujungia taip kaip logiška, atrodo ne į ta pusę traukia, kai kitaip lygtai kažką suką, padiskutavę, žaisdami virš ventiliatoriaus su plaukais ir pūkeliais galiausiai sutaisę, paliekam ramybėje. Žodžiu keliam inkarą  ir jau plauksim. Kai iškėlus inkarą grįžtu į kokpitą jaučiu klaikią degėsių smarvę. Įkišu galvą į vidų, ten smarvė dar sodresnė ir šiek tiek dūmų, šoku prie vairo ir jau šaukiu Simui, „atjunk tą ventiliatorių“. Atjungti aišku nebėra ko, nes jau jis ten visas ir sudegęs. Degusio plastiko smarvę dar porą dienų vėdinom. Ir vėl su mini nuotykiais judam pirmyn – paskutinė Sicilijos stotelė Sirakūzai.

Viskas būtų neblogai, jei ne vėl netikėtai pasibaigęs vėjas, nelabai tikėtas lietus ir ilga diena vairavimo, nes autopilotas vis dar neveikia.

Autopilotas vis dar atsisako veikti

Prie Sirakūzų laukia nauji iššūkiai – tai susitarti su Harbor Masteriu, dėl savo sveikatos deklaracijų, kurias jau išsiuntėm į nežinia kurį iš penkių paštų.

Na, Sirakūzai, įsileisit?

Prasukę porą ratų prie įplaukimo, galiausiai Harbour masteris leidžia plaukti į inkaravietę ir susitvarkyti dokumentus ryt. Pagaliau ramus miegas. Sirakūzai labai gražus miestas su labai saugia inkaraviete. Ten pirmąją dieną paskiriam autopilotui ir tvarkymuisi, o antrąją dieną įsiprašom prie krantinės.

Va kokiose vietose, galima pabūti ir nemokamai

Paprasti žmonės tikrai negali suvokti džiaugsmo lygio kai gauni nemokamą mariną (kai Maljorkoje, savo virvės pririšimas prie žemės lopinėlio kainavo nuo 60 iki 120 eurų už naktį), o čia nemokamai galima stovėti net iki 5 dienų. O kai dar krantinė pačiame senamiesčio centre tai iš vis… Žodžiu pirmą kartą pasilinksmine su „inkariniu“ švartavimusi, kai meti inkarą kažkur labai toli ir tada tempi jį iki krantinės ir ten prisišvartuoji dviese. Iš antro karto pavyko, bet skamba kur kas paprasčiau nei įgyvendinama.

Pagaliau turistaujam kaip normalūs balti turistai

Taigi jau vakare kaip tu balti turistai įsimaišę į Sirakūzų gyvenimą, gėrėm Spritzą su gražiausiu įlankos vaizdu, nors kai tokia krantinė, tai gražiausias vakarojimas vistiek galiausiai buvo jachtoje. Pasirūpinę įranga autopiloto taisymui, kitą dieną išplaukėm ant inkaro, nes prie žemės, būti ir per karštą ir dar ta atsakinga šaligatvių šlavimo mašina 7 ryto gali išvesti iš proto net pačius kantriausius.

Sirakūzų vakaronė miesto centre

Atsimatavę vėjus ir bangas ir ištaikę ramiausią tarpą, taikėmės kirsti Mesinos sąsiaurį ir pasiekti jau Italijos bato pirštų galiukus. Atsimatavimas, pasirodė teisingas, į gala vėjo net ir pritrūkom, bet kartais geriau pritrūkti, nei gauti staigmenų. Šis plaukimas buvo vienas maloniausių, gal dėl to, kad jau autopilotas pradėjo bent jau kursą laikyti, o gal dėl to, kad oras geras ir mes jau pagaliau paiilsėje. Saulei leidžiantis pasiekėm pirštų galiukus ir ten naktį maudėmės, vakarieniavom  ir išmiegojom su labai romantišku vaizdu. Toliau turėjom plaukti visai priekrante, todėl atrodė, kad vėl paplauksim per naktį ir  jau būsim  visai šalia tikslo. Tai va čia ir prasidėjo saigmenos. Pasirodo ta Kalabrija turi milžiniškus kalnus ir kai kur tarpeklius, kas akivaizdu, kartais plaukiant gali įtakoti didelius vėjų skirtumus.  Puse dienos plaukėm labai lengvai pavėjui. Vėjo buvo mažokai, todėl buvom bures susirišę į skirtingas puses  (kai viena burė kairėje, o kita dešinėje) ir plaukėm taip vadinama “peteliške”. Vėjas ėmė kilti, ir jau teko nemenkai vairuoti. Kol aš nuo bortų rankiojau išsiskalbtus rūbus ir kitus daiktus dar siūliau Simui, tai gal jau užtenka ir vienos genujos (priekinės burės), bet Simas įsijautęs į greitį, džiaugėsi 9 mazgais ir nieko mažinti neketino, kol vėjas ėmė ir spyrė iš nugaros su savo kokiais 30 mazgų. Va tuomet ir pasimatė, ko dar nespėjom pasiruošti: gelbėjimo liemenės, saugos diržų virvės, aišku  dar ir šotai išsskrido ir biminis (stogelis) jau atrodė ketina plasnoti, žodžiu apturėjom kokį 20 minučių nuoširdžių reikalų….

Pusvalandis iki “spyrio” į užpakalį

Aš stojau prie šturvalo, Simas ant denio bandė nuleisti grotą, bangos taškosi vėjas švilpia, o mes tik po apatiniais – labai rimti buriuotojai, kaip tik “pasiruošę“ tokiam rimtesniam paburiavimui. Priplaukus iškišulį ir nurimus vėjui, nusprendėm nerizikuoti, nes prognozės naktį rodė visko dar daugiau ir nutarėm geriau pamiegoti ant inkaro, nes dieną su tokiais dalykais dviese tvarkosi vistiek paprasčiau. Žodžiu, visai ramiai išmiegoję, kad spėtumėm sekantį tašką (pagaliau MARINA!) pasiekti šviesoje, kilom anksti ir ėmėm plaukti. Ir tai buvo sudėtingiausias tarpas visame plaukime, o realiai ir pats sudėtingiausias buriavimas mūsų patirtyje turbūt. Vėjas taip sukiojosi, kad tarpais atrodė kad plaukiam iš vis atgal, vėliau dingęs ir palikęs tik sumakaluotas banga, galiausiai po pietų pasirodė visu gražumu. Per visą dieną, nuleidom, pakėlėm, sumažinom, padidinom ir vėl kėlėm leidom bures beveik kas pusvalandį, kaip varžybose tik be komandos, dviese ir be varžovų. Kai marina jau buvo ranka pasiekiama, likus vos 10 jūrmylių pamatėm iš toli atsivejančias baltas bangeles, kas reiškia – „ateina..“. Atsivijo stiprokas vėjas, kadangi iš užpkalio nutarėm nusileisti vieną burę ir plaukti tik pavėjui ir tai buvo protingiausias mūsų žingsnis,  nes po penkių minučių jau turėjom vėl 30 mazgų ir skridom tiesiai į mariną. Vienok, labai smagu, bet neguodė tai, kad vargu ar pavyks į plaukti. Simas dar guosdamas sakė, pamatysi ten bus ramiau, bet aišku, kokia diena, tokia ir pabaiga. –  nebuvo. Pasiekėm mariną „rimimas siekė 15 mazgų“ marina neįtikėtino mažumo ir seklumo, su dar viduryje matomai ant uolų strigusiu apleistu laivu… Įsibrovę dar pro  molą, plaukti mūsų laivo pločio akmenuotu kanalėliu su 15 mazgų nesiryžome ir išplaukėm lauk. Nieko gudriau nepavyko sugalvotI, kaip stoti ant inkaro šalia molo, nosim į vėją ir bangas. Vaizdas toks: susikrovę visus kransus (tuos minkštus burbulus) ant borto, susivynioję ir paruošę visus švartovus, linguojam atsisėdę ant denio, delnais pasirėmę žandus ir tylim, nes esam ir pervargę, ir nusivylę ir vis bandom prisiminti kur čia smagumas. Mamai parašau žinutę, kad jei laivą pirktų šiandien, galėčiau ir rūbus palikti… Vėjas nenurimsta ir liekam ant inkaro iki ryto. Ryte pabudę nuo pagaliau išaušusios ramybės, nutariam, kad į šitą nedraugišką mažą uostelį nesibrausim ir paplauksim toliau. Taip pasiekiam paskutinį savo uostelį Italijoje Crotone. Iš to džiaugsmo, kad kažkas pakėlė ragelį ir mus priima į  normalaus dydžio uostelį, sugebėjom jį net praplaukti keletą jūrmylių, tai teko grįžti, ir didi diena, mes pasiekiam žemę. Crotone, eilinį kartą sužavėjo pietų italų gerumas.

Taip kruizeriai pažįsta naujas vietas ir šalis

Pavyzdžiui, paklausus parduotuvės, kur nusipirkti tepalų, buvom iki jos nuvežti, kol su padavėju išssiaiškinom, kad mes ne tokius naudojam, šis nusiuntė savo broil, kad nupirktų iš didesnės parduotuvės, galiausiai jo tėtis sėdėjęs šalia parduotuvės mus pasisiūlė ir parvežti ir viską dar gi gavome už internetinę kainą. Taip keletą dienų apsiruošę pailsėję, ruošiamės dar vienam ilgam etapui, kuriame jau buvom gudresni ir įvertinom esančius kalnus.

Crotone romantika, nuo inkaro pusės

Galbūt dėl to  staigmenų ir neįvyko. Dar vienas vakaro sustojimas prie bato kulniuko Leucca ant inkaro ir paskutinė naktis Italijoje. Švelnus šiaurės vėjas (kuris dažniausiai ne toks švelnus) tarp Italijos ir Graikijos, neleido miegoti ir turėjom tik vieną tarpą beveik savaitėje prašokti į Graikiją. Visa laimė, šis etapas, su gerai atmatuotu vėju ir sąlygomis staigmenų nepateikė ir švelniai nuburiavom iki pat pat Graikijos pirmųjų salų.

Kartais vienintelis šešelis kurį gali rasti…

Tos atrodo, turėjusios būti „tik dvi paros“ ir s tapo kone odisėja ir plaukėm net 6 dienas. Dėl visiškai su mumis nenorėjusio draugauti vėjo plaukėm dažnai taip nepalankiai, kad atstumai neretai ir padvigubėdavo. Sėdėdami kažkuriame bato kampe, vis bandėm prisiminti, kodėl mes taip darom ir kaip mes taip sumąstom, bet taip sakant už tai dabar istorijos gavosi net daugiau nei iš Atlanto.

Naujausias įrašas Plaukimas Sicilija – Graikija, ir kodėl ta Graikija taip toli? svetainėje Myliu keliones.

Atėnai užburia! O labiausiai savo dydžiu. Nuo įvažiavimo į Atėnus, iki centro riedėjome pusantros valandos. Intensyvus eismas, triukšmas ir lengvas chaosas lydėjo iki pat sustojimo vietos. Park4night apps‘as padėjo rasti nemokamą stovėjimo aikštelę pačiame Atėnų centre.

Tądien, Atėnuose, stoviniuodama prie bilietų kasos į Akropolį, ir išgirdus netoliese klegančius lietuvaičius, supratau, kuo keliautojas skiriasi nuo turisto…  Keliautojai nesirenka turistinių vietų – toks ir atsakymas. Mūsų savigynai –  pasiekus beveik piečiausią Europos tašką, negalėjome neleisti sau pabūti turistais ir  pasižvalgyti Antikoje.

Naujausias įrašas Keliautojai ir turistai Atėnuose svetainėje Myliu keliones.